Sunkiausios rungtynės
Nepaisant grasinimų ir priverstinio persikėlimo, misionierių šeima skelbia Jėzų viename priešiškiausių Meksikos regionų, kontroliuojamų organizuoto nusikalstamumo.
Futbolo aikštė tuščia. Tik Jeremías* ir jo sūnus Josías* (13 m.) stovi joje. Jie žaidžia beveik kiekvieną popietę.
„Ateiname, kad jis atitrūktų nuo minčių”, – sako Jeremías, stebėdamas sūnų. Nuo tada, kai jie pabėgo iš namų, Josías sunkiai susiranda draugų.
Tai ne pirmas kartas, kai jiems teko viską palikti.
„Jie laiko mus problema, nes mokome žmones tarnauti Dievui, o ne jiems”, – sako jis.
2023 m. gruodį kartelio grupuotė, siekdama kontrolės, pagrasino visai bendruomenei. Pabėgo daugiau nei 10 000 žmonių.
Kitoks pašaukimas
Jeremías kadaise žaidė pusiau profesionalų futbolą.
„Žaidžiau beveik devynerius metus, kol Dievas mane pašaukė”, – sako jis.
Jis susitarė su žmona: jei laimės čempionatą ir taps geriausiu bombandieriu, baigs karjerą. Taip ir nutiko. Jis ištesėjo pažadą, tačiau jautėsi pasimetęs.
Biblijos mokykloje jis išgirdo apie vietas Meksikoje, kur Jėzus vis dar buvo nežinomas.
„Tą akimirką pajutome Dievo pašaukimą.”
Jie nusprendė vykti.
„Žinoma, turėjome abejonių. Klausėme savęs: ‘Kaip mes gyvensime?’ Bet Viešpats priminė mums, kad jei Jam paklusnūs, Jis yra ištikimas ir suteiks viską, ko mums reikia.”
Atstumti, paskui priimti
2020 m. jie persikėlė į vietinių gyventojų bendruomenę Čiapase. Jie buvo pirmieji misionieriai ten.
„Tai buvo uždara bendruomenė. Jie neleido mums ten gyventi, todėl apsistojome dviejų su puse valandos kelionės atstumu.”
Vis dėlto jie grįždavo kiekvieną savaitgalį, padėdami kuo galėdami.
Laikui bėgant kažkas pasikeitė.
Jeremías su šeima rado praktinių būdų užmegzti ryšį. Jie padėjo dirbti žemę ir vežioti žmones. Vienos tokios kelionės metu jis pasimeldė už moterį, kankinamą stipraus skausmo, ir ji buvo išgydyta.
„Nuo tos dienos skausmas niekada nebegrįžo. Ir ji su šeima įtikėjo.”
Žinia pasklido, ir kiti troško išgirsti apie Jėzų.
Persekiojimas ateina
Po trejų metų nusikalstamos grupuotės perėmė kontrolę.
Pirmą kartą jo šeima matė ginkluotus vyrus, laisvai judančius bendruomenėje ir verčiančius vyrus dirbti jiems.
Jeremías perspėjo juos: „Negalite tarnauti dviem šeimininkams.”
Kai kurie – tarp jų ir Jeremías su sūnumi – atsisakė prisijungti prie grupuotės. Prasidėjo grasinimai, ginkluoti vyrai planavo pagrobti vyrus ir berniukus.
„Tą naktį pabėgome”, – prisimena jis.
Jo jaunesnysis sūnus buvo sunkiai sirgęs. Vis tiek jie bėgo.
„Maniau, kad jis mirs tą naktį šaltyje, bet vis tiek pasirinkome bėgti – kitaip būtume visi žuvę.”
Tą naktį Jeremías matė Dievo galybę. Jie slėpėsi po kavos medžiais ir nejautė šalčio, nors ryte žolė buvo visiškai permirkusi.
„Buvo taip, lyg būtume buvę burbulo viduje. Mano sūnus taip pat nustojo kosėti. Dievas išgelbėjo mus tą naktį.”
Grįžimas rizikuojant
Po trijų savaičių jie grįžo. Ginkluoti kontrolės postai tebebuvo.
„Bijojau”, – sako jis. Tačiau jautė, kad Dievas ragina jį veikti.
Jis dalijo Evangelijos lankstinukus – net ginkluotiems vyrams.
„Daugelis jų buvo ten prievarta. Jiems reikėjo bent žvilgsnio į Dievą.”
Durys vėl atsivėrė. Jie dalijosi Evangelija su keliomis šeimomis ir vyrais, dirbusiais nelegaliuose kontrolės postuose.
Naktis, kai viskas pasikeitė
2023 m. gruodį pasklido gandai apie dar vieną ataką.
Jie liko. Vienuolika dienų meldėsi ir drąsino kitus.
„Jie nesuprato, kodėl mes turime ramybę, kol pasidalijome Evangelija. Tomis dienomis daugelis priėmė Jėzų.”
Tada ataka prasidėjo.
Tą naktį jie girdėjo žingsnius, laužomas duris ir žmonių šauksmus.
„Meldėmės visą naktį.”
Rytą Jeremías su šeima buvo vieninteliai likę kaime.
Jie vėl pabėgo – šį kartą visam laikui.
Viską paliekant
Josías prisimena tą naktį.
„Bijojau, kad blogi vyrai paims mano tėtį”, – sako jis. „Spėjau susidėti tik šiek tiek drabužių ir medaus broliukui, nes žinojau, kad jam reikės.”
Sunkiausia buvo palikti draugus.
„Iš pradžių jie buvo šiurkštūs ir sunkiai su jais sekėsi”, – sako jis. Tačiau laikui bėgant jie pasikeitė ir tapo draugais, sutikę Jėzų. „Buvo sunku juos palikti.”
Jeremías taip pat paliko savo futbolo trofėjus ir nuotraukas. Tačiau labiausiai skaudėjo palikti žmones.
Net tą akimirką Dievas priminė jam Jono 4,37: „Vienas sėja, o kitas pjauna.”
„Tiesiog nuolat meldžiamės, kad Viešpats atsiųstų daugiau rankų tęsti Jo tarnystę ten”, – priduria jis.
Naujos galimybės
Po kelių mėnesių „Open Doors” sužinojo apie jų situaciją ir padėjo šeimai pradėti iš naujo.
„Galėjome nusipirkti būtiniausius daiktus naujam namui – viryklę, baldus ir dujų balioną”, – sako Jeremías.
Tačiau jam prasmingiausia parama buvo dvasinė.
Per mokymus „Tvirtai stovėti audroje” (SSTS) šeima patyrė išgydymą ir giliau suprato persekiojimą.
„Supratau, kad priklausomybė nuo Dievo daro tave nepajudinamą”, – sako jis. „Kai veiki iš baimės, priimi klaidingus sprendimus.”
Vis dar žaidžia
Šiandien jie ir toliau gyvena kartelių įtakos zonose.
„Jie beveik visur, bet Dievas galingesnis”, – sako Jeremías.
Jų vaikai vis dar patiria atstūmimą.
„Viena kaimynė uždraudė savo vaikams žaisti su mūsiškiais”, – prisimena jis. „Sakau jiems: vieną dieną, kai bendruomenė atsigręš į Jėzų, turėsite daugybę draugų.”
Vis dėlto jie ir toliau meldžiasi už bendruomenę.
„Organizuotas nusikalstamumas atėmė iš mūsų viską… bet Jėzus myli šiuos žmones, ir jiems reikia apie Jį išgirsti.”
Jeremías dabar yra SSTS instruktorius ir keliauja su žmona, stiprindamas kitus persekiojamus krikščionis.
„Dalijuosi savo liudijimu ir primenu jiems, kad Dievas gali mus palaiminti visur, kur esame, jei paklūstame.”
Kvietimas melstis
„Tai tarsi futbolo rungtynių pradžia”, – sako jis. „Dievas turi gerus planus ir Jis juos įvykdys.”
Nuo 2020 m. Meksikoje buvo persekiojami mažiausiai 6 899 krikščionys – tiek užtektų užpildyti visų Pasaulio futbolo čempionato rinktinių sudėtis daugiau nei penkis kartus.
Pasaulio dėmesiui krypstant į Meksiką per futbolą, Jeremías prašo maldos:
„Melskitės už dvasinę ir fizinę stiprybę. Tegul liepsna neužgęsta. Tegul Dievo darbas tęsiasi nepaisant persekiojimo.”
