Šiuolaikinis patyrimas kelyje į Damaską: pastoriaus Santosh istorija

Plonas vyras su akiniais, maždaug 55 metų, pasitiko mus su šypsena. Vilkėdamas baltus marškinius su juodomis kelnėmis ir juodais batais, jis atrodė išsilavinęs. Sudėjęs abi rankas, jis pasisveikino: „Jai Masih Ki”, tai reiškia „Šlovė Viešpačiui” – įprastas krikščionių sveikinimas Nepale.

OD vietinis partneris pristatė jį mums sakydamas: „Tai pastorius Santosh. Jis turi istoriją, kuria nori pasidalyti.”

Pastoriaus Santosh linksma šypsena buvo žavinga – sunku buvo patikėti, kad tai tas pats žmogus, kuris kadaise nemėgo ir persekiojo krikščionis. Vėliau jis pats patyrė persekiojimą ir smurtą, tapęs Kristaus sekėju.

Užsidėjęs savo spalvingą Dhaka Topi – nepaliečių kepurę, jis patogiai įsitaisė medinėje kėdėje ir šyptelėjo mums – aiškus ženklas, kad buvo pasiruošęs pasakoti.

Santosh kilęs iš induistų kunigo šeimos. Juokdamasis jis pasakojo, kad kadaise buvo nusistatęs prieš krikščionis ir krikščionybę. „Nepraleisdavau nė vienos progos trukdyti vietinei bažnyčiai, kuri buvo mūsų apylinkėje, ir tyčiotis iš pastoriaus. Mėčiau akmenis į bažnyčią kaskart, kai vykdavo pamaldos. Žmonės, lankę bažnyčią, mane vadindavo „Shaitan” [Šėtonu]. Aš didžiavausi tuo, kad trukdau jų pamaldas”, – dalijasi jis. Paauglystėje Santosh gyveno neramų gyvenimą – buvo užsispyręs dėl savo religijos ir kilmės iš kunigo šeimos. Jis taip pat elgėsi blogai: gėrė alkoholį, kišdavosi į muštynes ir panašiai. Jo apylinkės žmonės, mokytojai ir mokyklos direktorius nemėgo jo dėl šio įžūlaus elgesio ir nuolat vadino „niekam tikusiu vaiku” ir „nepaisančiu taisyklių”.

Mokyklos metais Santosh gyveno viename kambaryje su krikščionimi berniuku bendrabutyje. Jis vos bendravo su juo dėl jo religinės kilmės.

Santosh papasakojo apie fizinę ligą, kuria sirgo paauglystėje. Nuo 15 metų jis patirdavo traukulius ir daugybę kartų alpėjo. Jo šeima kreipėsi į raganus ir išleido daug pinigų bandydama jį išgydyti, tačiau visi pastangos buvo bergždžios. Buvo paaukota daug gyvūnų, praėjo beveik penkeri metai, bet palengvėjimas neatėjo. Tuo tarpu jo krikščionis kambario draugas bandė dalytis Evangelija su Santosh, tačiau šis nuolat atsisakydavo.

Santosh pasakoja: „Daug kartų mano krikščionis kambario draugas bandė pasakoti apie Jėzų ir Jo meilę, bet aš visada likdavau kurčias ir kartais net šiurkščiai jį atrėždavau. Nepaisant mano atmetimo ir priešiškumo, jis visada manimi rūpinosi. Kartą aš alpau kambaryje dėl traukulių, ir tikintysis draugas meldėsi už mane. Akimirksniu aš buvau išgydytas ir pajutau, kad mano kūnas tapo visiškai sveikas.” Šis išgydymas pamažu padėjo jam suvokti Kristaus galią, ir jis pradėjo lankyti bažnyčią su savo draugu. Jam buvo apie 20 metų, kai jis priėmė Kristų kaip savo Viešpatį ir nusprendė Jį sekti.

Paniekintas savųjų

Santosh anksti neteko tėvo ir gyveno su mama bei broliais ir seserimis. Grįžęs namo iš bendrabučio, Santosh papasakojo šeimos nariams apie savo naują tikėjimą. Jie taip įsiuto, kad motina sumušė jį medine lazda ir net išvarė iš namų.   

Santosh pirmą kartą patyrė šeimos narių priešiškumą. Apimtas sielvarto ir skausmo, jis kreipėsi į savo bažnyčios pastorių. „Neturėjau kur eiti, todėl nuėjau į pastoriaus namus ir paaiškinau, kaip mano šeima sureagavo ir ką jie man padarė. Pastorius leido man tris mėnesius gyventi jo namuose. Vėliau jis nusiuntė mane į Biblijos mokymą”, – pasakoja jis, akys pilnos dėkingumo pastoriui.

Santosh įstojo į vieno mėnesio Biblijos kursą, kad galėtų daugiau sužinoti ir suprasti Šventąjį Raštą.

„Po vieno mėnesio mokymo Biblijos mokykloje išmokau, kaip dalytis savo tikėjimu Jėzumi. Su dideliu entuziazmu pradėjau skelbti Gerąją naujieną, tačiau jie tyčiojosi sakydami: ‘Pirma pamokslaukime savo šeimai, o paskui ateik pas mus'”, – sako Santosh, sukryžiavęs kojas ir pasikeitęs padėtį kėdėje.

Jis pajuto iššūkį širdyje laimėti savo šeimos narius Kristui.

Atvedė visą šeimą į išgelbėjimą

Po kelių mėnesių, dvejodamas, bet melsdamasis, Santosh aplankė savo šeimą ir papasakojo jiems apie išlaisvinimą nuo ligos ir apie savo pasikeitusį gyvenimą. Nors jie buvo abejingi, jis nesitraukė ir toliau skelbė Evangeliją. Matydami, koks jis tapo santūrus ir gerai besielgiantis, palyginti su ankstesniu įžūliu elgesiu, šeimos nariai pamažu taip pat priėmė Kristų. Todėl jie pradėjo lankyti bažnyčią kaip visa šeima, nešdamiesi Naująjį Testamentą, kuris jiems buvo padovanotas.

Pastoriai paprastai naujų tikinčiųjų duoda Naująjį Testamentą, nes Senojo Testamento supratimas gali būti sudėtingas be teologinio vadovavimo.

Santosh giminaičiai ir bendruomenė nepriėmė šio pokyčio ir stojo prieš juos. Paprastai induistų kunigas ir jo šeima yra gerbiami visos bendruomenės. Tačiau staiga Santosh šeima, nors ir kilusi iš kunigo šeimos, tapo tarsi neliečiamaisiais savo kaimynams. Pirmą kartą Santosh ir jo šeima patyrė tokį abejingumą ir priešiškumą iš savo bendruomenės ir kaimynų.  

Santosh pasidalijo kančia, kurią jis ir jo šeima patyrė priėmus Kristų. „Nė vienas kaimo gyventojas mūsų nemėgo. Jie vengė net mūsų pėdsakų. Jei jiems tekdavo praeiti pro mus, jie iškart atlikdavo apsivalymo apeigas. Jie elgėsi su mumis kaip su neliečiamaisiais.

Net parduotuvėse jie neleisdavo mums pirkti daiktų. Kai eidavome ką nors nusipirkti, jie liepdavo mums eiti šalin, sakydami, kad jiems nereikia mūsų pinigų. Todėl eidavome į kitą kaimyninį kaimą, nusipirkdavome reikalingų dalykų ir grįždavome į savo kaimą.”

Nepaisant slegiančios aplinkos kaime, Santosh toliau lydėdavo savo pastorių, kai šis vykdavo tarnauti į kaimus. Jam dvasiškai augant, pastorius jį vis labiau drąsino.

Tuo tarpu Santosh ir jo šeima buvo ne tik žeminami protiškai ir emociškai – kaimo gyventojai pradėjo juos skriausti ir fiziškai. Kaskart, kai Santosh bandydavo jiems aiškinti Šventąjį Raštą, jie negalėdavo pakęsti jo žodžių ir žiauriai jį sumušdavo. Kai jo motina ir seserys bandydavo jį apginti, bendruomenės nariai smurtaudavo ir prieš jas. Vieną kartą jis buvo smarkiai sumuštas, nutemptas į lauką ir ten paliktas.

Nepajėgdamas priversti giminaičių suprasti jų naujo tikėjimo ir nepakeldamas kaimo gyventojų paniekinimo, Santosh su šeima persikėlė į kitą vietą, arčiau bažnyčios.

Pagaląstas įrankis – paruoštas Mokytojo tarnystei

Supratęs, kad jo bažnyčiai reikia sekmadieninės mokyklos mokytojo, Santosh baigė trumpus mokymo kursus ir pradėjo mokyti vaikus. Vėliau, pastoriaus rekomendacija, jis įstojo į Biblijos kolegiją tolesnėms studijoms.

Po kelerių metų Santosh grįžo į gimtąjį miestą ir sugebėjo pradėti tarnystę ten. Tačiau vėl susidūrė su smarkiu bendruomenės pasipriešinimu dėl bažnyčios steigimo. Kaimo gyventojai užpuolė jo mažą bažnyčią, sudaužė baldus ir garso įrangą ir net pasiskundė policijai. Policija subarė jį už pamaldų vedimą be vyriausybės leidimo. Kaimo gyventojų priešiškumas tapo toks intensyvus, kad jis buvo priverstas dar kartą palikti gimtąjį miestą.

Paklaustas, kodėl jam ir jo darbui bendruomenėje buvo taip smarkiai priešinamasi, Santosh atsakė, pasitaisydamas savo Dhaka Topi: „Kadangi esame kilę iš brahmanų (kunigo šeimos), mūsų bendruomenė nemėgsta, kad priėmėme Kristų ir tapome krikščionimis. Jie mano, kad tai žemesnės kastos žmonių religija, ir žiūri į mus iš aukšto. Kastų sistema yra giliai įsišaknijusi kultūroje, ir žmonės su ja gyvena šimtmečius. Ją praktikavo mūsų protėviai, ir ji tęsiasi iki šiol.”

Paruoštas susidoroti su persekiojimu

Tada Santosh persikėlė į kitą vietą, kur ir toliau susiduria su vietinės bendruomenės pasipriešinimu. Tačiau dabar situacija kitokia, nes jis išmoko, kaip su tuo tvarkytis. Prieš kelerius metus iš draugo sužinojo apie Pasirengimo persekiojimui seminarą, vedamą OD partnerių, ir nusprendė jame dalyvauti. Jis sako: „Jei būčiau gavęs šiuos mokymus anksčiau, būčiau galėjęs geriau susidoroti su sunkumais, kuriuos patyriau aš ir mano bažnyčia. Vis dėlto šie mokymai padėjo man suprasti situacijos tikrovę ir suteikė drąsos stoti prieš pasipriešinimą.”

Norėdamas aprūpinti savo bažnyčios narius šiais mokymais, jis dabar veda Pasirengimo persekiojimui mokymus savo bažnyčioje ir nuolat stiprina savo kaimenę.

Santosh su dėkingumu sako: „Dėkoju šiai tarnystei už tai, kad aprūpino mane ir mano bažnyčią ir stovėjo šalia mūsų, padėdama suprasti biblinę persekiojimo perspektyvą ir kaip galime su tuo susidoroti su Dievo pagalba.”

Jis priduria: „Ne tik man ir mano šeimai, bet šie mokymai padeda mano bažnyčiai ir naujiems tikintiesiems pasiruošti bendruomenės priešiškumui. Per šiuos mokymus galėjome suprasti biblinę persekiojimo perspektyvą – kad Dievas naudoja nepalankias situacijas, kad mus sustiprintų ir padarytų mus Druska ir Šviesa aplinkinių žmonių tarpe.”

Paklaustas apie savo reakciją į žmones, kurie jį persekioja, Santosh su šypsena dalijasi: „Kadaise aš taip pat elgiausi su krikščionimis, nežinodamas tiesos. Dabar jie persekioja mane, nes ir jie nežino tiesos. Kaip Jėzus mokė mus atleisti mūsų kaltininkams, aš jiems atleidžiu ir meldžiuosi, kad jie pažintų tiesą.”

Jis prašo maldų už savo bažnyčią sakydamas: „Prašau, melskitės už mane, mano bažnyčios narius ir daugelį kitų, kurie yra persekiojami ir priversti persikelti. Melskitės, kad žmonės suprastų Evangeliją ir atsakytų teigiamai”, – baigia jis, nešdamas gilų rūpestį dėl savo bendruomenės.

*Vardas pakeistas saugumo sumetimais.

Melskitės

1. Melskitės už pastorių Santosh ir jo tarnystę. Jis degasi noru pasiekti žmones, ypač gimtojo kaimo gyventojus, su Evangelija. Melskitės, kad Dievas sušvelnintų jų širdis priimti išgelbėjimo žinią.
2. Pastorius Santosh jaučia pašaukimą mokyti ir rengti mažų namų bažnyčių pastorius bažnytinei tarnystei. Melskitės, kad jis galėtų įgyvendinti savo viziją.
3. Kadangi Pasirengimo persekiojimui mokymai padeda tikintiesiems pasirengti sunkumams, melskitės, kad jie įgytų dvasinės stiprybės tvirtai stovėti dėl Kristaus ir nepasiduoti.
4. Melskitės už Nepalą – turtingos įvairovės šalį, kad jos žmonės patirtų Kristaus meilę ir gyventų pasikeitusį gyvenimą.
5. Persekiojimas didėja – pastoriai ir bažnyčios nuolat puolami, ypač pietinėse Nepalo provincijose. Palaikykite malda tikinčiuosius mažose namų bažnyčiose ir jų pastorius, kad jie išliktų tvirti tikėjime, kai susiduria su pasipriešinimu, ir drauge vieningai įveiktų iššūkius.
6. Dažnai bažnyčios, tikintieji ir pastoriai yra priversti persikelti į atokias vietoves, kad išvengtų ekstremistų persekiojimo. Melskitės, kad Dievas aprūpintų, vestų ir saugotų juos.