Skubiai: Nigerijos krikščionys pasiekė lūžio tašką

Sekmadienis, 2026 metų balandžio 10-oji. Daugumai mūsų tai buvo tiesiog dar viena diena. Nigerijos krikščionei motinai Sabinai David tai buvo diena, kai jos pasaulis pasikeitė amžiams.

Vidurnaktį, kai ji su šeima miegojo savo namuose šiaurės vakarų Nigerijos Kaduna valstijoje, ginkluoti fulani kovotojai įsiveržė į vidų ir pagrobė visus 12 name buvusių žmonių.

Sabina menkai numanė apie žmogžudysčių, mušimo, pažeminimo ir bado košmarą, su kuriuo netrukus susidurs. Neseniai ji pasidalijo savo istorija su mūsų „Open Doors” vietiniais partneriais ir paprašė pasaulinės Bažnyčios maldų. „Dievas davė man jėgų šiandien papasakoti savo istoriją”, – sako ji.

Ji papasakojo kiekvieną detalę (kai kurios iš jų pernelyg siaubingos, kad būtų galima dalytis), pradedant nuo šiurpios kelionės į kovotojų bazę tą naktį. „Mes ėjome per krūmynus, kai jie pradėjo žudyti kai kuriuos iš mūsų, dar nepasiekus jų slėptuvės”, – prisimena Sabina. „Kai atvykome anksti ryte, jie pradėjo mus mušti.”

Kitą dieną, pirmadienį, balandžio 11-ąją, kovotojai parinko septynias moteris mušti Bulusą, jos vyrą. Sabina maldavo juos sustoti, bet tada pati buvo taip žiauriai sumušta, kad prarado sąmonę.

„Atsipeikėjau ir pamačiau savo vyrą sukaustytą grandinėmis ant žemės”, – sako ji. „Buvome supančioti kaip vergai.”

Kitą dieną mušimas tęsėsi – kovotojai vėl vertė moteris mušti jos vyrą. Antradienį, balandžio 11-ąją, apie 15 valandą, Bulusas mirė nuo žaizdų. „Jie paėmė jo kūną ir išmetė kaip šunį į upę”, – sako Sabina, prisimindama skausmingą sceną.

Kitas kovotojų žingsnis buvo pažeminimas. „Jie paleido MP3 grotuvo įrašą ir privertė mane šokti priešais juos”, – sako Sabina. „Kol šokau, jie mane mušė – visą laiką, man gedint savo vyro.”

Bulusas nebuvo paskutinis šeimos narys, kurį Sabina prarado nelaisvėje. Kovotojai taip pat nužudė du jos sūnus.

„Jie nužudė berniukus toje pačioje vietoje, kur išmetė mano vyro kūną”, – sako ji. „Pagrobėjų lindynėje patyriau daugybę siaubingų dalykų. Jie nužudė mano vyrą mano akivaizdoje; mano vaikai taip pat buvo nužudyti. Buvau supančiota kaip vergė, be maisto, be vandens.”

„Todėl, kad esame Dievo vaikai”

Pirmoji 2026 metų pusė buvo pražūtinga Dievo žmonėms, gyvenantiems šiaurės vakarų Nigerijoje. Metai prasidėjo 177 bažnyčios lankytojų pagrobimu Kaduna valstijoje, o smurtas ir žudynės tęsėsi kiekvieną mėnesį, įskaitant 13 nužudytų ir 28 pagrobtus žmones per krikščionišką vestuvių šventę kovo mėnesį Kaduna valstijoje.

Sabina tiki, kad tikėjimas Jėzumi buvo priežastis, dėl kurios ji ir jos šeima buvo pagrobti ir taip žiauriai su jais elgtasi. Bulusas nebuvo pastorius, tačiau jis ir jo šeima buvo aktyvūs savo vietinėje bažnyčioje.

„Todėl, kad išpažįstame esantys Dievo vaikai – dėl to susiduriame su šiais išbandymais”, – sako ji.

„Pasaulis turi žinoti, kad mes kenčiame persekiojimą dėl savo tikėjimo Kristumi Jėzumi.”

Bažnyčių vadovai pritaria jos įsitikinimams. „[Užpuolikai] sako tokius dalykus kaip ‘Allahu akbar’ (musulmonų deklaracija „Dievas yra didžiausias”) ir recituoja Korano ištraukas”, – sako pastorius Shuaibu Matthew, vietinis bažnyčios vadovas Katsina valstijoje, vienoje iš Nigerijos valstijų, labiausiai nukentėjusių nuo pastarojo meto smurto bangos.

Jis tęsia: „Buvę belaisviai mums pasakoja, kad kai juos nuveda į krūmynus, jų prašoma atsiversti į islamą […] tie, kurie priima islamą, su jais elgiamasi geriau. Jų išpirka sumažinama, ir jie paleidžiami anksčiau. Tie, kurie atmeta islamą, yra negailestingai mušami ir negauna maisto.”

Kitas bažnyčios vadovas, kun. Enoch, pastebi, kad krikščionių persekiojimas sparčiai didėja. „Net socialiniuose tinkluose galite išgirsti juos sakant: ‘Žudykite netikinčiuosius'”, – sako jis. „Pasaulis turi žinoti, kad mes kenčiame persekiojimą dėl savo tikėjimo Kristumi Jėzumi.”

Beviltiška riba

Visoje šiaurės vakarų Nigerijoje, ypač Kaduna ir Katsina valstijose, krikščionys yra vejami iš savo namų, grobiami ir žudomi. Dėl to tūkstančiai tikinčiųjų pasiekė lūžio tašką.

„Pasiektas taškas, kai žmonėms sunku išmaitinti savo šeimas, nes žemės ūkio paskirties žemės, kurias jie dirbo, nebėra jiems prieinamos”, – aiškina kun. Enoch, pridurdamas, kad padėtis tapo tokia beviltiška, jog kai kurie vaikai ėmė vogti, o kai kurios moterys pradėjo verstis prostitucija, kad išgyventų.

Pastorius Shuaibu apibūdina sunkią padėtį savo bendruomenėje. „Mano bendruomenės nariai vis dar kenčia nuo maisto trūkumo, o jų gyvuliai buvo atimti”, – dalijasi jis. „Jie negali nusipirkti maisto, todėl vaikšto ieškodami maisto pas gimines ir draugus.

„Jei šiandien pavalgo, jie nežino, iš kur bus maisto rytoj. Šiuo metu jie gyvena kraštutiniame skurde.”

Kitas Katsina valstijos bažnyčios vadovas, pastorius Dauda, paaiškina, kad daugelis šeimų jo bendruomenėje susiduria su sunkumais, nes priėmė vaikus ir jaunuolius, kurių tėvai buvo nužudyti arba pagrobti. „Pirmas dalykas, kurio reikia, norint padėti krikščionims čia, Katsinoje, yra maistas”, – sako jis.

Būstas taip pat yra ypatingai svarbus poreikis Kaduna valstijoje, sako Jumai, kurios vyras buvo nukankitas per išpuolį. Nuo jo mirties prieš penkerius metus ji su vaikais buvo priversta kraustytis keturis kartus. Jiems gresia dar vienas iškeldinimas liepą, jei Jumai negalės sumokėti nuomos.

„Kaip išspręsti vaikų problemas tokioje situacijoje, kokioje dabar esame?” – klausia ji.

Sunkumai ir viltis

Dievo malone Sabina ir dar viena moteris sugebėjo pabėgti iš pagrobėjų.

„Noriu, kad mūsų broliai ir seserys Kristuje visame pasaulyje žinotų, jog mes nesidžiaugiame ramybe ir kad mums reikia jų pagalbos per maldas.”

– Sabina

Ji grįžo į savo namus, pas savo keturis vaikus. Dabar ji našlė ir vieniša motina, besistengdama rūpintis savo vaikais vietovėje, kur nesaugumas ir galimi išpuoliai yra nuolatinė grėsmė.

„Noriu, kad mūsų broliai ir seserys Kristuje visame pasaulyje žinotų, jog mes nesidžiaugiame ramybe”, – dalijasi Sabina. „Ir mums reikia jų pagalbos per maldas.”

Nors gyvenimas tebėra sunkus, ji ir tūkstančiai kitų tikinčiųjų visoje Užsachario Afrikoje toliau pasitiki Dievu. Jie toliau žvelgia į Jį, ieškodami vilties.

„Maniau, kad mirsiu dėl visko, kas nutiko”, – sako ji, – „bet Dievas palietė mano širdį. Jis paguodė ir sustiprino mane. Ir Jis davė man jėgų šiandien papasakoti savo istoriją.

„Noriu, kad mano broliai ir seserys Kristuje visame pasaulyje žinotų, jog viskas, kas nutinka šiame gyvenime, yra Dievo skirta. Mes, krikščionys, neturėtume palūžti, kai kas nors nutinka. Turime tvirtai stovėti tikėjime, kad Dievas Visagalis padės.”

Sabina dalijasi daina, kurią dainavo sau nelaisvėje:

„O Kristau, štai aš, ateinu pas Tave pražuvusi. Nėra nieko, kas mane išgelbėtų. Jokio padėjėjo, tik Tu vienas.

Štai aš, Viešpatie, štai aš. O Kristau, štai aš. Atėjau su nuodėmės našta, paimk ją, apvalyk mane.

Neatnešiau išpirkos; pamačiau Tavo kraują. Pasigailėk manęs ir priimk mane.

Štai aš, Viešpatie, štai aš. O Kristau, štai aš. Atėjau su nuodėmės našta. Paimk ją, apvalyk mane.

Mano išgelbėjimas atliktas; Tavo kraujas mane atpirko. Dabar esu Tavo tarnas, amžinai esu Tavo.

Štai aš, Viešpatie, štai aš. O Kristau, štai aš. Atėjau su nuodėmės našta, paimk ją, apvalyk mane.”

Ji toliau gieda šį himną ir šiandien, eidama per sunkumus ir viltį.

„Šie žodžiai stiprina mano tikėjimą ir ramina mano protą”, – sako ji. „Ir aš grąžinu visą šlovę Dievui Visagaliui.”

Stovėkime šalia kenčiančių tikinčiųjų

Kaip Dievo žmonės, turime galimybę įžengti į bažnyčių vadovų ir tikinčiųjų, tokių kaip Sabina David ir Jumai, gyvenimus. Galime stovėti šalia bažnyčios ir leisti jiems žinoti, kad jie nepamiršti… kad, kaip primena apaštalas Paulius, „kai kenčia viena Kristaus Kūno dalis, kenčia kartu su ja ir visos dalys” (1 Kor 12, 26).

Pastorius Dauda mus drąsina: „Dievas veikia paslaptingais būdais – net kai įvyksta išpuolis, Jis suranda kelią savo žmonėms.” Dievas gali įvairiais būdais panaudoti mūsų maldas ir dovanas, kad atneštų gelbėjimą ir atkūrimą.

Sabina prašo mus melstis kartu su ja

• „Melskitės už mus, kad Dievas Visagalis sustiprintų mus likti tikėjime be palaužtos širdies. Melskitės, kad Dievas išgydytų mano širdį.
• „Melskitės už Maru, mūsų kaimą, ir kitus kaimus, kuriuos kankina fulani kovotojai. Tegul Dievas atkuria ramybę mūsų kaimuose, kad visi galėtume gyventi taikoje.
• „Melskitės, kad Dievas atkurtų mūsų šalį.”

Melskitės kartu su savo šeima Nigerijoje ir visoje Užsachario Afrikoje

• Melskitės, kad visi, kurie gedi artimųjų, nukankintų dėl tikėjimo, patirtų Dievo pažadą – kad Jis yra „arti tų, kurių širdis sudužusi”.
• Melskitės kartu su tikinčiaisiais Užsachario Afrikoje, kurie ir toliau prašo mus melstis, kad jų tikėjimas ir liudijimas persekiojimo akivaizdoje būtų šviesa Kristui.
• Melskitės už bendruomenes, užpultas dėl tikėjimo, ypač už moteris, tapusias našlėmis, ir jų vaikus. Melskitės, kad Dievas išsaugotų jų tikėjimą gyvą.
• Melskitės kartu su našlėmis, kurioms reikia dieviškos stiprybės žengti pirmyn, ir už aprūpinimą jų šeimoms… kad jos sulauktų netikėtos manos.
• Šiandien melskitės vardą minėdami už Nigerijos prezidentą Bola Ahmed Tinubu. Prašykite Dievo suteikti jam išminties ir drąsos apsaugoti šalies piliečius.

*Vardas pakeistas tapatybei apsaugoti