Išgijimo pradžia

Tai, kas nutiko Asabe šeimai, buvo neįsivaizduojama. Tačiau net giliausiame skausme ši nigerietė motina randa jėgų gyventi toliau – dėka jūsų.

Asabe* sunku prisiminti tą naktį. Baisiausią jos gyvenime.

Tačiau drąsiai Asabe pasakoja, kas nutiko, kai karingieji fulani ekstremistai 2025 m. balandžio 14 d. užpuolė jos kaimą šiaurės Nigerijoje.

„Ekstremistai apsupo mūsų namus. Tada jie įėjo ir paėmė mano sūnų Jerry”, – pasakoja Asabe. „Jam buvo 14 metų. Jie papjovė jį kaip gyvulį. Tada paėmė James ir Jacob…”

Du jaunesni jos sūnūs, 10 metų ir vos dvejų, buvo sudeginti gyvi. 

„Dievas pasirūpins mumis.”

Asabe pasislėpė vonioje su savo anyčia, žinodama, kad būti aptiktai reiškia neabejotiną mirtį. Jos vyras Moses pasislėpė namo lubose. Tačiau kai užpuolikai padegė pastatą, Moses nespėjo ištrūkti. Jis taip pat žuvo tą naktį.

Asabe išgyveno su šešerių metų dukra Joanna. Tačiau jos netektis buvo nepakeliama. 

Kaip motina Asabe jautė slegiančią kaltę… ar galėjo išgelbėti savo berniukus? Kaip našlė ji buvo pažeidžiama… kaip jos išgyventų be Moses, jų globėjo ir maitintojo? Asabe net svarstė nutraukti savo gyvybę.

Ramybės atradimas

Jūsų parama ir maldos atkeliavo kaip tik laiku.

Praėjus mėnesiui po užpuolimo, jūsų dėka „Open Doors” partneriai atvyko į kaimą su maistu 150 krikščionių šeimų. „Žmonės teikia šias dovanas dėl Dievo”, – sakė Asabe. „Tegul būsime sustiprinti tikėjime, kai priimame jas.”

Po penkių mėnesių Asabe buvo pakviesta į penkių dienų traumos gydymo programą, vykdomą „Open Doors”. Ji gavo Biblija pagrįstą konsultavimą, padedantį saugiai pereiti per sielvartą ir traumą. Neįtikėtina, bet jūsų maloninga pagalba padėjo Asabe pradėti atrasti ramybę.

„Jūs suteikėte šias dovanas dėl Dievo.”

„Grįžau studijuoti Šventąjį Raštą. Sužinojau, kad Dievas yra tas, kuris viską duoda, ir jis yra tas, kuris atima”, – sako Asabe. „Nuoširdžiai sakau, kai grįžau iš gydymo, buvau tokia laiminga dėl mokymo, kurį gavau.”

Dabar Asabe atlieka sunkų atleidimo savo užpuolikams darbą ir mokosi vėl mylėti savo kaimynus fulani. Tačiau tai procesas, ir ji prisijungė prie našlių bendrijos, kad gautų palaikymą. 

„Aš esu iš kūno ir kraujo, todėl net jei atleidžiu, kartais vėl supykstu”, – sako Asabe. „Tačiau Dievas mane išsirinko ir paskyrė į našlių grupę, kad galėtume drąsinti viena kitą ir melstis kartu.”

Ji pridūrė: „Nors mes pačios neišsirinkome būti našlėmis, Dievas tai padarė ir jis pasirūpins mumis.”

*vardas pakeistas jos apsaugai