Tikras žvilgsnis į tarnystę su Šiaurės Korėjos gyventojais
Retas žvilgsnis į „Open Doors” lauko darbuotojo, dirbančio su Šiaurės Korėjos tikinčiaisiais, gyvenimą.
Brolis Sung-Eun* yra tylus žmogus. Vieni jį apibūdintų kaip uždarą. Kiti sakytų, kad jis lengvai susilieja su minia. Tačiau jo darbe tai yra geros savybės.
Brolis Sung-Eun yra „Open Doors” lauko darbuotojas, dirbantis su Šiaurės Korėjos gyventojais netoliese esančioje šalyje – jo darbas toks pavojingas, kad negalime pasakyti, kur tiksliai. Jam praeiti dieną nepastebėtam – tai 90 % jo darbo.
Tačiau tai darosi vis sunkiau. Vietovėje, kurioje jis tarnauja, veikia pažangiausia gyventojų stebėjimo sistema pasaulyje, o Šiaurės Korėja toliau siunčia agentus infiltruoti bet kokį tinklą, kuris gali būti susijęs su pagalba perbėgėliams.
Neseniai tie agentai susekė vieną iš Sung-Eun komandos narių. Grėsmė, kad jis bus sužeistas, pagrobtas ar nužudytas, buvo tokia didelė, kad jam teko pasislėpti. „Tai buvo įtempta akimirka mums visiems, – sako Sung-Eun. – Tačiau mes taip pat patyrėme Dievo apvaizdą. Jis buvo parengęs pabėgimo kelią ir saugų prieglobstį. Jo šeima negalėjo iš karto sekti paskui, bet Dievas apsaugojo ir jų namus. Vėliau jie vėl susijungė, ir mūsų brolis galėjo atnaujinti savo darbą kitoje vietovėje.”
Kokia pamoka? „Tai mane išmokė, kad Dievui labai rūpi šis darbas ir Jis su meile saugo tuos, kurie Jam tarnauja, – sako Sung-Eun. – Jis jau buvo parūpinęs tai, ko mums reikėjo. Mes daug kartų matėme, kaip Dievas išsprendžia situacijas, kurių žmogiškomis priemonėmis išspręsti neįmanoma.”
Pasitikėjimo paieškos pavojingose vietose
Sung-Eun paprastai atsako į klausimą, koks yra jo darbo tikslas: „Mūsų tarnystė skirta Šiaurės Korėjos žmonėms, kurie yra toli nuo namų ir kuriems reikia pagalbos, – aiškina jis. – Dirbdami kartu su jais, ieškome žmonių, atsidūrusių tokioje padėtyje, ir organizuojame diskretiškas susitikimus, per kuriuos galime dalytis Evangelija. Tiems, kurie yra krizėje, suteikiame prieglobstį saugiuose namuose, taip pat praktinę pagalbą jų kasdienėms reikmėms. Laikui bėgant ta rūpestis peraugo į nuoširdžius santykius, ir daugelis žmonių, kuriuos sutinkame, ateis prie tikėjimo. Kai kurie iš jų galiausiai grįžta atgal ir parsineša tikėjimą su savimi.”
Vienas iš žodžių, kurį jis vartoja, yra esminis jo tarnystei: „diskretiškas.” Tai reiškia susitikti su kitu žmogumi taip, kad tai niekada neatrodytų įtartinai. Jis ir kiti lauko darbuotojai turi kuo labiau susilieti su aplinka. „Šiaurės korėjiečiai įtariai žiūri į beveik visus, – sako jis. – Kuo arčiau žmogus yra tai vietai, iš kurios jie atvyko, tuo labiau jie linkę pasitikėti. Todėl darbas per vietinius žmones yra gyvybiškai svarbus, nes Šiaurės Korėjos gyventojas jausis ramiau. Net ir tada susitikimai trumpi. Net kai esame užmezgę pasitikėjimą, vis tiek įmanoma, kad mus stebi. Todėl turime būti atsargūs. Stebėjimas ir krikščionių persekiojimas intensyvėja, o žmonės, kurie dirba šį darbą, rizikuoja gyvybėmis.”
„Šiaurės korėjiečiai įtariai žiūri į beveik visus.”
Net ir su visomis šiomis atsargumo priemonėmis yra riba, ką Sung-Eun gali padaryti – tiek dėl savo paties saugumo, tiek dėl žmonių, kuriems jis bando padėti, saugumo.
„Kad ir kaip labai trokštame dalytis Evangelija ir ištiesti pagalbos ranką, yra daugybė atvejų, kai tiesiog negalime elgtis taip, kaip norėtume, ir tai mus slegia bei vargina, – aiškina jis. – Tačiau tai nėra kliūtys, kurias galima įveikti vien žmogiškomis pastangomis, ir todėl ši tarnystė labiau nei bet kas kitas priklauso nuo maldos galios.”
„Galbūt aš esu pirmasis ir paskutinis krikščionis, kurį šis žmogus kada nors sutiks”
Malda reikalinga kiekvieną akimirką ir kiekviename susitikime, bet ypač pačių susitikimų metu. Jie yra trumpi dėl saugumo, ir nuo jų priklauso viskas.
„Kiekvieną kartą, kai turime galimybę susitikti su Šiaurės Korėjos gyventoju, imamės papildomų atsargumo priemonių, nes tas susitikimas gali kainuoti jam gyvybę, jei bus kada nors atskleistas, – dalijasi Sung-Eun. – Jie gali būti pasiųsti į politinių kalinių stovyklą – žiauriausią vietą, kurioje žmogus gali atsidurti šiame pasaulyje. Todėl šie susitikimai skirti tik tiems, kurie beviltiškai ieško pagalbos, ir dažniausiai jie yra labai trumpi. Lauko darbuotojas visada turi būti pasiruošęs aiškiai pasidalyti Evangelija per labai trumpą laiko tarpą. Ir mes niekada nežinome, ar turėsime galimybę dar kartą susitikti su tuo žmogumi, todėl dalijamės Evangelija žinodami, kad kiekvienas susitikimas gali būti paskutinis.”
Nėra nieko kito, tik Jėzus Kristus.
Brolio Andrew – „Dievo kontrabandininko” ir „Open Doors” įkūrėjo – žodžiai čia labai tinka: „Neturime kito pasirinkimo, kaip dalytis Evangelija su šia mintimi galvoje: ‘Galbūt aš esu pirmasis ir paskutinis krikščionis, kurį šis žmogus kada nors sutiks per visą savo gyvenimą.'”
„Kai prie kiekvieno susitikimo prieini tokiu požiūriu, – aiškina Sung-Eun, – tampa labai aišku, kuo turi dalytis. Nėra nieko kito, tik Jėzus Kristus.”
Beveik nė vienas Šiaurės Korėjos gyventojas neatvyksta norėdamas išgirsti tai, kuo jis ir kiti lauko darbuotojai taip trokšta pasidalyti. „Iš pradžių jie paprastai būna labai atsargūs, ir matyti, kad atėjo nenoriai, nes jiems reikia mūsų pagalbos, – sako Sung-Eun. – Dauguma jų ateina, nes jiems reikia materialinės pagalbos ir jaučia, kad neturi kito pasirinkimo. Tačiau kai mes dalijamės Evangelija su aiškiu tikslu, jie, atrodo, irgi pajunta tą tikslą.
„Kažkas atsitinka, kai skubumas mūsų širdyse susitinka su jų skubumu. Sutikome daug žmonių, kurie tarsi stebisi: ‘Kodėl šis žmogus taip rimtai nori man kažką pasakyti?’ Jie gali būti santūrūs, o kartais mus atstumia. Tačiau laikui bėgant pradedame pastebėti, kad Žodis randa kelią į jų širdis. Kai jie pradeda rimtai klausytis ir suprasti, ką girdi, galime pajusti, kaip pasikeičia atmosfera.”
Šventojo Rašto eilutės, vedančios darbą
Dvi Šventojo Rašto ištraukos lydi Sung-Eun į kiekvieną susitikimą. Pirmoji padeda jo kasdienį darbą matyti kontekste.
„Galvoju apie Jono 21 skyrių: ‘Ganyk mano avis, rūpinkis mano avimis.’ Aš padedu šiems žmonėms, tačiau galiausiai jie nėra mano avys, – sako jis. – Jie yra Viešpaties avys. Jis patiki jas mums ir veikia per mus. Todėl galiu eiti į susitikimą pasitikėdamas, kad pats Viešpats paruoš mums kelią susitikti.”
Antroji yra rimtesnė ir atskleidžia kažką netikėto apie žmones, su kuriais jis sėdi priešais. „Kita eilutė, kurią stengiuosi perduoti, yra Žydams 9:27: ‘Kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas.’ Dauguma žmonių niekada netampa abejingi mirčiai, – pažymi jis. – Žmonės, kuriuos sutinku, gyvena su įsitikinimu, kad jie negali sau leisti mirti – ne todėl, kad bijo dėl savo gyvybės, bet todėl, kad labai nerimauja, kas nutiktų jų šeimoms, jei jų nebebūtų. Jie išvyko iš namų savo šeimų labui ir jaučiasi atsakingi surasti bet kokias priemones, kuriomis galėtų aprūpinti tuos, kuriuos paliko. Todėl kalbu su jais apie mirtį ir dalijuosi su jais Evangelija.”
Dievas sėja sėklas, ir vieną dieną jos duos vaisių.
Kadangi kiekvienas susitikimas turi būti patikrintas ir patvirtintas prieš jam įvykstant, ta akimirka, kai jis pagaliau įvyksta, turi ypatingą svorį. „Mes negalime tiesiog susitikti su bet kuriuo Šiaurės Korėjos gyventoju, kuriuo norėtume, nes susitikimas gali kelti pavojų ne tik jam, bet ir mūsų lauko darbuotojams, – sako Sung-Eun. – Todėl pirmiausia viską patikriname. Štai kodėl ta akimirka, kai iš tikrųjų susitinkame, visada kupina gilaus jaudulio ir dėkingumo. Galvojame apie tai, kaip šis brangus vyras ar moteris galėjo nugyventi visą gyvenimą ir numirti niekada neišgirdę Evangelijos dėl savo šalies represinės sistemos ir ideologijos. Ir vis dėlto Dievas juos išsirinko ir suteikė jiems šią galimybę. Tomis akimirkomis jaučiu, kad Dievas veikia ir kalba per mane. Man visada garbė būti to dalimi ir liudyti šias Dievo darbo akimirkas.”
Viena iš tokių akimirkų buvo krikštas. „Kartą turėjau galimybę pakrikštyti du jaunus Šiaurės Korėjos gyventojus, – prisimena Sung-Eun. – Per visą laiką galingai jutau Dievo artumą. Jie buvo paruošti ir studijavę Bibliją su tikslu pasidalyti tuo, ką išmoko, su savo šeimomis. Jie atidavė savo gyvenimus Jėzui. Tas susitikimas suteikė man viltį, kad Dievo Karalystė plėsis per tokius jaunus žmones kaip jie. Toje tamsios dykynės žemėje Dievas sėja sėklas, ir vieną dieną jos duos vaisių.
„Žemė atrodo tamsi ir be vilties, – priduria jis, – tačiau Dievas paruošia tokius žmones kaip Rūta ir Boazas, kurie Jo akyse yra kaip spindinčios brangenybės. Kaip esu dėkingas už tai. Ir tai ne tik tie du. Daugelis kitų slaptų tikinčiųjų studijuoja Žodį su ryžtu: jei bus sugautas – tebūnie. Jei mirsiu – tebūnie.”
Kaip galite melstis
Sung-Eun pats patiria riziką, ir ne visa ji dramatiška. Kai kas yra administracinio pobūdžio ir niekada nedingsta. „Tiesiog gyventi ir likti lauke yra pavojinga ir rizikinga, – sako jis. – Mačiau, kaip Dievas sutvarkė mano vizos reikalą, bet tai vis dar yra klausimas, kurį reikia spręsti.”
Ir jis turi žinią jums. „Pirmiausia, prašau, prisiminkite, kad jie yra mūsų broliai ir seserys Kristuje, – sako Sung-Eun. – Mes esame vienas kūnas Viešpatyje. Jie yra žmonės, už kuriuos esame pašaukti melstis, jais rūpintis ir apkabinti juos meile. Ir prašau, prisiminkite, kad šios persekiojimo istorijos nėra tolimos ar išgalvotos. Vien todėl, kad negalime jų matyti savo akimis, nereiškia, kad jų nėra. Slapta pogrindžio bažnyčia egzistuoja, ir tikintieji taip pat. Kai išgirstame apie jų persekiojimą, jei mes, turintys tą patį tikėjimą Jėzumi, nestosime su jais, kas tai padarys?
„Situacija gali atrodyti tokia tolima nuo gyvenimo laisvame pasaulyje, kad gali pasirodyti beveik nereali. Tačiau tai yra jų tikrovė, ir ji kur kas baisesnė, nei dauguma mūsų įsivaizduoja. Persekiojimo intensyvumas didėja diena iš dienos.”
Tai yra jų tikrovė, ir ji kur kas baisesnė, nei dauguma mūsų įsivaizduoja.
Tai taip pat priežastis, kodėl vienas straipsnis gali papasakoti tik dalį istorijos. „Yra daug istorijų, kurių negalime papasakoti, nes žmogaus gyvybė gali būti pavojuje, – sako Sung-Eun. – Kartais detales tenka keisti, negalime nurodyti tikrų vardų ar vietovių. Tačiau prašau prisiminkite, kad tai yra dalykai, kuriuos mūsų broliai ir seserys, slaptai sekantys Kristų, patiria dabar. Štai kodėl jų poreikis mūsų nuolatinei paramai ir maldai yra toks didelis. Per jūsų maldas ir paramą jie gali likti ištikimi ir pasidalyti dar bent vienu žodžiu apie Jėzų. Noriu pasinaudoti šia proga ir išreikšti nuoširdžiausią dėkingumą. Per jūsų maldas ir paramą jūs padedate juos apsaugoti ir išsaugoti jų gyvybes.”
O kaip galite melstis už patį Sung-Eun? „Jaučiu jūsų maldas kiekvieną akimirką, – sako jis. – Žinome, kad už mūsų stovi maldos partneriai, ištikimai mus palaikantys. Kiekvieną pavojingą akimirką matėme, kaip Dievas atveria pabėgimo kelią, atkuria mūsų sveikatą ir saugo mūsų tarnystę. Kiekvieną kartą stebimės, kaip ištikimai jūs už mus meldžiatės.
„Dievas veikia per žmones, – tęsia jis. – Tačiau surasti nuoširdžių ir ištikimų žmonių, kurie pašvęstų savo gyvenimus šiai tarnystei, nėra lengva. Žinome, kad Dievas yra paruošęs žmones dirbti kartu su mumis. Prašau, melskitės, kad būtų iškelti geri ir ištikimi darbuotojai, atsidavę šiai tarnystei, ir kad darbuotojai, kuriuos Dievas jau paruošė, būtų sujungti su mumis, kad galėtume tarnauti dar daugiau slaptų tikinčiųjų.
Dievas veikia per žmones.
„Ir prašau, melskitės, kad Viešpats tvirtai laikytų mūsų partnerius ir darbuotojus savo rankose, saugotų juos ir leistų šiam darbui būti atliekamam saugiai. Melskitės, kad lauko komanda, „Open Doors” šeima, maldos partneriai ir rėmėjai visame pasaulyje būtų vieningi dvasia ir kartu Dievui skambintų gražia melodija. Mano viltis, kad dar daugiau žmonių susirinks melstis už persekiojamą bažnyčią.”
*Vardas pakeistas dėl saugumo sumetimų.
