Naujienos iš Irano: areštai, represijos ir Dievo ištikimybė
Šiame naujame pranešime iš Irano pateikiamos kelių Irano krikščionių citatos – jie pasakoja apie krikščionių padėtį kalėjimuose, apie tai, kaip interneto blokados panaikinimas suteikė vilties, ir kaip Dievas veikia sunkumų viduryje.
Daugiau nei keturis dešimtmečius Irano režimas naudoja baimę, įkalinimą ir egzekucijas, kad nutildytų opoziciją ir baugintų religines mažumas, įskaitant krikščionis. Pasak Article18, per pastaruosius 40 metų Irane dėl tikėjimo buvo nužudyti mažiausiai aštuoni krikščionys, o daugybė kitų buvo suimti, kankinti ir nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis vien už krikščionybės praktikavimą ar dalyvavimą namų bažnyčiose.
Žmogaus teisių organizacijos teigia, kad režimas vis dažniau naudoja egzekucijas ir griežtas bausmes ne tik kaip kontrolės priemonę, bet ir kaip baimės signalą, perspėjantį piliečius prieš nesutikimą, protestus ar religijos keitimą. Vyriausybė stengiasi atidžiai stebėti kiekvieną gyvenimo aspektą, užtikrindama, kad iraniečiai neperžengtų griežtai nubrėžtų ribų.
Hoda* buvo namų bažnyčių tinklo vadovė Irane, tačiau buvo suimta netrukus po Kalėdų šventimo, surengto pogrindžio bažnyčioje. Po arešto ji buvo nuvežta į vieną garsiausių šalies kalėjimų, kur atliko ilgą bausmę.
„Dėl savo krikščioniško tikėjimo buvau įkalinta Irane, – sako ji. – Tos dienos buvo vienos sunkiausių mano gyvenimo akimirkų. Buvau patalpinta į vienutę, izoliuota nuo pasaulio, kasdien nešiodama sunkią nežinomybės naštą. Valdžia buvo surinkusi daugybę kaltinimų ir dokumentų prieš mane, spaudimas buvo milžiniškas. Kartais tikrai tikėjau, kad tai gali būti mano gyvenimo pabaiga.”
Ji pradėjo kelti klausimus. „Toje mažoje kalėjimo kameroje baimė nuolat beldėsi į mano širdies duris, – prisimena Hoda. – Daugybė klausimų kirto mano mintis: kas man nutiks? Ar dar kada nors pamatysiu savo šeimą? Ar tai mano istorijos pabaiga? Tačiau būtent toje pačioje vietoje – silpnume, tyloje ir kančioje – sutikau Dievą giliau nei bet kada anksčiau.”
Krikščionims karas niekaip neprisidėjo prie šių situacijų suvaldymo ar sustabdymo. Daugeliu atžvilgių koviniai veiksmai pablogino tikinčiųjų sąlygas. Irano kaliniai pranešė apie blogėjančias sąlygas dėl bombardavimų – iš vieno garsiojo kalėjimo gautose ataskaitose nustatyta, kad maisto ir medicinos priemonių tiekimas beveik visiškai sustojo. Iš tiesų, per pastarųjų kelių savaičių paliaubų laikotarpį spaudimas Irano pogrindžio krikščionių bendruomenei dar labiau sustiprėjo.
Ahmad* yra į krikščionybę atsivertęs žmogus, gyvenantis šiaurės rytų Irane. Jis neseniai pasidalijo: „Paliaubų laikotarpiu saugumo represijos prieš krikščionis sustiprėjo, todėl tikintiesiems pavojinga rinktis, bendrauti ir palaikyti vienam kitą.” Visuomenėje, kur neformalūs bendravimo tinklai dažnai užtikrina emocinį ir dvasinį išgyvenimą, izoliacija turi gilių psichologinių pasekmių – tai papildomas spaudimas prie ir taip sunkios situacijos, kurią patiria dauguma iraniečių.
Vėl prisijungę … bet vis dar pavojuje
Be to, Irano režimas siekė kontroliuoti gyventojus per interneto blokadą, kuri galiojo nuo karo pradžios. Blokada pradėjo trauktis, ir daugelis iraniečių atsargiai grįžta į skaitmeninį pasaulį. Nors vieni džiūgauja galėdami vėl prisijungti ir tikisi, kad ryšys bus ilgalaikis, kiti baiminasi, kad griežtesnė priežiūra ir naujos internetinės kontrolės sistemos stebės piliečius dar atidžiau nei anksčiau. Analitikai ir aktyvistai perspėja, kad valdžia gali toliau judėti link griežtai ribojamo nacionalinio intraneto, atskiriančio iraniečius nuo atviro pasaulinio interneto.
Iraniečiams krikščionims konvertitams ir pogrindžio namų bažnyčioms atkurta interneto prieiga yra ilgai laukta galimybė susisiekti su kitais krikščionimis už šalies ribų. Blokados metu tikintieji buvo atskirti nuo užsienyje esančių pastorių, internetinių pamaldų, Biblijos mokymo ir mokinystės kursų.
Daugelis tarnystės darbuotojų pranešė praradę beveik visą ryšį su vietiniais tikinčiaisiais šalies viduje. Rahab*, iraniečių krikščionė moteris, apibūdino emocinį poveikį, kurį patyrė vėl prisijungusi prie išorinio pasaulio po ilgų mėnesių ribojamos prieigos.
„Tai yra džiaugsmas, – sako ji. – Vakar vakare galėjau rasti ir pažiūrėti pamokslą persų kalba per socialinius tinklus. Jaučiuosi atgijusi. Dabar galiu susisiekti su kitais tikinčiaisiais ir sužinoti, kas vyksta su mano broliais ir seserimis.”
Afshin*, Irano bažnyčios lyderis, apibūdino emocinį nusiaubimą, kurį daugelis žmonių patyrė karo, interneto atjungimo ir neramumų metu šių metų pradžioje, kai vyko platūs protestai prieš Irano vyriausybę. „Masinis žmonių žudymas sausį ir interneto blokada sukėlė didžiulę depresijos bangą”, – dalijasi Afshin, pridurdamas, kad blokada sustiprino nacionalinės izoliacijos jausmą. Šeimos prarado ryšį su artimaisiais, bendruomenės atsiskyrė viena nuo kitos, o daugelis tikinčiųjų buvo atkirsti nuo dvasinės paramos ir bendrystės.
Dabar, kai ribota interneto prieiga palaipsniui grįžta, krikščionys atnaujina ryšius su tarnystėmis ir broliais bei seserimis tikėjime visame pasaulyje. Tačiau jie vis dar turi elgtis išmintingai ir atsargiai – jei bus pagauti naudodamiesi krikščioniška medžiaga, tai gali būti pavojinga.
Be to, Afshin teigia, kad interneto prieigos apribojimų panaikinimas negali išgydyti gilesnio skausmo, kamuojančio tautą. „Vėl pasirodyti internete yra laikinas vaistas, – aiškina jis. – Tačiau Irano žmonių sielvartas siekia daug giliau. Tik Dievas gali išlaisvinti Irano žmones ir suteikti jiems tikrą viltį ir džiaugsmą.”
„Dievas mums davė ne baimės dvasią”
Afshin žodžiai yra galingas priminimas, kad net karo, nežinomybės ir pavojaus metu Dievas nepalieka savo žmonių.
Būdama kalėjime, Hoda atrado, kad Dievas yra ne tik su mumis pergalės akimirkomis – Jis yra su mumis ir kalėjimo kamerose, ašarose, nežinomybėje ir kančioje. „Dievo buvimas tapo man tikras taip, kaip niekada anksčiau nebuvau patyrusi, – sako ji. – Kai viskas aplink mane drebėjo, Jis liko ištikimas ir nepajudinamas. Viena Biblijos eilutė, kuri tapo tarsi ugnimi mano širdyje, buvo 2 Timotiejui 1:7: ‘Dievas mums davė ne baimės dvasią…’ Dievas suteikė man jėgų, kai jų nebeturėjau: jėgų ištverti dar vieną dieną, jėgų melstis, kai buvau sudužusi, ir jėgų toliau tikėti, kai aplinkybės atrodė neįmanomos.”
Dabartinė tikrovė yra tokia, kad Irane yra daug krikščionių, kurie yra suimti, įkalinti, izoliuoti ir gyvena nuolatinėje rizikoje. Karas nepakeitė realybės, kad sekti Jėzų iraniečiams yra pavojinga – režimas vis dar yra valdžioje, ir niekas nėra tikras, ką atneš ateitis. Kartu, per maldą, galime pakelti savo iraniečius brolius ir seseris, prašydami Dievo stiprybės, teisingumo ir stebuklų, žinodami, kad, kaip Hoda patyrė tamsioje kalėjimo kameroje, Dievas niekada jų nepaliks ir neapleis.
Melskitės
Melskitės už apsaugą, drąsą ir ištvermę krikščionims Irane, kurie dėl savo tikėjimo patiria persekiojimą, įkalinimą ir grasinimus.
Melskitės už kalinius, kenčiančius vienutėse ir sunkiomis sąlygomis, kad tamsiausiais momentais jie patirtų Dievo ramybę, stiprybę ir artumą.
Melskitės, kad baimė ir priespauda Irane nenutildytų bažnyčios, bet kad tikintieji toliau tvirtai stovėtų tikėjime ir drąsiai bei išmintingai dalytųsi Kristaus viltimi.
Melskitės už įkalintų krikščionių šeimas, kad Dievas jas paguostų, pasirūpintų jų poreikiais ir saugiai bei laisvai suvienytų su artimaisiais.
Melskitės už tikinčiuosius, kurie buvo izoliuoti ir vieniši interneto blokados metu. Prašykite Dievo pakelti jų širdis ir suteikti saugių būdų susisiekti su išoriniu pasauliu.
Melskitės už Irano valdžią ir lyderius, kad jų širdys būtų perkeistos, žmogaus teisių pažeidimai liautųsi ir kad teisingumas, gailestingumas ir religinė laisvė įsivyrautų šioje šalyje.
