Ernesto žodžiai yra galingi – dar labiau, kai žinai jo istoriją:

Per išpuolį prieš jo kaimą mūsų brolį pagavo ekstremistai ir liepė sukalbėti islamo maldas. Kai jis atsisakė, pasakęs, kad yra krikščionis, vyrai išsitraukė ilgas vinis ir plaktuką bei padarė improvizuotą kryžių. 

„Jų sumanymas buvo nukryžiuoti mane kaip Jėzų“, – sako Ernesto. „Jie atrėmė mane prie to medžio ir pradėjo kalti mano kelį prie jo.“

Manydami, kad jis mirė, vyrai išėjo. Tuoj pat pora, besislėpusi krūmuose, puolė jam į pagalbą. Ir per virtinę stebuklų Ernesto šiandien yra gyvas. Jis ir toliau žvelgia į Jėzų kaip į savo stiprybės šaltinį. 

Ar šiandien melsitės už Ernestą ir savo šeimą Užsachario Afrikoje? Jų randai, tiek fiziniai, tiek emociniai, neišnyks. Tačiau juos labai drąsina žinojimas, kad krikščionys visame pasaulyje meldžiasi kartu su jais ir už juos.  

Ačiū, kad stovite kartu su savo broliais ir seserimis.